Lėlių teatras

Lėlių teatro dirbtuvės

Paslauga skirta 1–4 klasių mokiniams, norintiems susipažinti su lėlių teatru, lėlių gamyba, taip pat tiems, kurie nori ugdyti savo kūrybinius gebėjimus, lavinti estetinį skonį. Lėlių
teatras daro didelę įtaką asmenybės tobulėjimui. Jis padeda spręsti mokomuosius-auklėjamuosius uždavinius, ugdo vaikų vaizduotę, jausmus, kūrybiškumą, suteikia vaikams daug teigiamų emocijų. Kol kas Lietuvoje lėlių teatras su vaikais nepopuliarus, neišnaudojamos beribės lėlių teatro galimybės. Norint pasiekti įdomaus ir efektingo rezultato, reikia ieškoti ypatingų principų ir metodų, kurie atvertų vaiką ir jo galimybes kurti. Paslaugos tikslas – sukurti pasirinkto tipo teatrinę lėlę naudojant įvairias priemones – tiek tradicines, tiek antrines žaliavas. Uždaviniai: ugdyti mokinių kūrybinius gebėjimus, kūrybiškai formuoti pasaulėvoką, skatinti saviraišką, domėjimąsi menu, lavinti estetinį skonį. Užsiėmimų metu mokiniai kurs pasirinkto tipo lėles – pirštukines, lazdelines, popierines, skiautelines, siūlines. Naudojamos medžiagos – veltinis, vilna, siūlai, klijai, specialios akytės. Taip pat bus kuriama lėlė ir iš antrinių žaliavų – ledų pagaliukų, dėvėtų drabužių, siūlų likučių, sagų, popieriaus – taip skatinant tvarumą ir ekologiškumą bei didinant kultūrinį sąmoningumą globaliame pasaulyje. Pasidarius lėlę, bus demonstruojami, kokie yra pagrindiniai lėlės valdymo principai, koks yra jos santykis su žiūrovu, vaikai galės patys išbandyti įvairias technikas. Edukaciniais užsiėmimais tikimasi sudominti vaikus menu, konkrečiai – lėlių teatru, paskatinti lankyti lėlių teatro būrelį mokykloje, kur per lėles jie mokytųsi reikšti ir valdyti savo emocijas – tiek teigiamas, tiek neigiamas. Ugdymo procesas vaikams taps įdomesnis ir įvairesnis, išbandant kitokius būdus mokytis, išeinant iš klasės, suolo, vadovėlių rėmų.
Lėlių teatras

Kalėdinis spektaklis-regėjimas „Avinėlio kelionė“

Šį muzikos, vaizdų ir vaidybos sinteze grįstą reginį, puikiai įvertintą publikos ir kritikos, jo kūrėjai vadina „spektakliu-regėjimu“. „Avinėlio kelionė“ yra apie tai, kad kiekvieno iš
mūsų širdyje gyvena mažytis avinėlis. Spektaklio metu žiūrovai bus kviečiami jį atrasti ir drauge keliauti per pasaulio sukūrimo istoriją. Po spektaklio bus surengtos edukacinės avinėlių iš vilnos gamybos dirbtuvės.
Lėlių teatras, Etninė kultūra

Pasvale krašta sakmių į legendų suvaidinioms

Šios programos metu ekspozicijų salė tampa lėlių teatru. Muziejininkas vietine aukštaičių tarme papasakoja lankytojams sakmę ir pasiūlo patiems ją suvaidinti. Lankytojai tampa
aktoriais, režisieriais... Pagal amžiaus grupes pagamintos lėlės: mažiesiems – rankinės lėlės, vyresniems ir vyriausiems – lazdelinės lėlės.
Lėlių teatras, Dramos teatras

Spektaklis „Princesė ir kiauliaganys“ H. K. Anderseno pasakos motyvais

Kas nežino garsaus danų rašytojo, XIX amžiaus sūnaus, pasaulinę šlovę ir populiarumą pelniusio pasakininko Hanso Kristiano Anderseno?! Tai pasakų karalius, turėjęs nepaprastą vaizduotės
dovaną, be galo jautrią širdį, skaudžią nekilmingojo ir daug iškentėjusio vienišiaus patirtį... Šį autorių atrandame vaikystėje ir įsimename visam gyvenimui, nes susitikimas su Andersenu – tai tikros, didelės literatūros pradžia. Andersenas – klasikinės literatūrinės pasakos tėvas, nes pirmasis Europoje atsiplėšė nuo tautosakos perpasakojimo, drąsiai supynė folkloro tradicijas su originalia išmone, gyvenamojo meto tikrovės atspindžiais, naujaisiais technikos atradimais, daug ką asimiliuodamas ir rašydamas labai sinkretiško žanro kūrinius. Šios pasakos siužetas paprastas, aiškus, bet koks žavus fantazijos ir realybės junginys, koks įtaigus tikrumo, gėrio, teisybės, humoro jausmas, kokia universali prasmė! H. K. Andersenas padėjo pagrindą šiuolaikinei pasakai. Dėl to jis ir įžymus novatorius, ir nemirtingas. Šio spektaklio tikslai – priminti šiuolaikiniams vaikams labai modernų literatūros klasiką ir formuoti vertybių skalę. Įteigti vaikams, kad svarbūs yra tikri jausmai – meilė, pasiaukojimas, o ne tuštybė ir pasipūtimas... Kad vartotojiškas požiūris nuveda į dvasinį skurdumą, o įnoringas užgaidumas dažnai baigiasi liūdnai... Pasirinkta commedia dell'arte forma leidžia žiūrovui pajusti šios pasakos ironišką, kartais net groteskišką žvilgsnį į „kiaulišką“ karalystę, išvedant lengvą paralelę su blizgančio šiuolaikinio gyvenimo personažais. Po spektaklio vaikų klausiame: „Kas smagiau – žaisti su draugais kieme ar žaisti išmaniuoju telefonu?“ Dažniausiai atsakymas būna „Su draugaiiiis!" Tai ir yra pasiektas spektaklio rezultatas.
Lėlių teatras

Edukacinis spektaklis „Peliuko pasakų dirbtuvėlė“

Spektaklis „Peliuko pasakų dirbtuvėlė“ yra edukacinio pobūdžio, skirtas pradinių klasių mokiniams. Jo tikslas – ugdyti smalsią, kritiškai mąstančią, kūrybišką, menu besidominčią
asmenybę, suteikiant mokiniams žinių apie lėlių teatro spektaklio kūrimo principus, aktyviai juos įtraukiant į kūrybinį procesą. Edukacinio spektaklio uždaviniai: 1. supažindinti mokinius su lėlių teatro meno galimybėmis; 2. skatinti mokinius aktyviai reikšti savo nuomonę; 3. skatinti mokinių kūrybiškumą ieškant situacijų sprendimų; 4. ugdyti mokinių gebėjimą numatyti elgesio pasekmes; 5. skatinti mokinių bendradarbiavimo kultūrą; 6. skatinti mokinių visapusišką domėjimąsi menu. Metodai: vaidinimo stebėjimas, vaidinimas, žaidimas, diskusija. Aktualumas: Spektaklis ,,Peliuko pasakų dirbtuvėlė“ yra aktualus pradinių klasių mokiniams, nes edukaciją sudaro daug žaidybinių elementų, kurių dėka jaunasis žiūrovas laisvai gali išreikšti savo kūrybiškumą, individualumą. Mokinys, aktyviai įsitraukdamas į spektaklio veiksmą, gali geriau sukaupti dėmesį, įsidėmėti daugiau informacijos apie lėlių teatrui būdingus bruožus, pozityviau vertinti teatrą, kaip savęs išraiškos formą. Spektaklio ,,Peliuko pasakų dirbtuvėlė“ aprašymas: Atsižvelgus į augantį edukacinių programų poreikį, KVLT Lėlių muziejuje sukurtas edukacinis spektaklis pradinių klasių mokiniams „Peliuko pasakų dirbtuvėlė“, kurį režisavo jaunosios kartos menininkė, „Auksinių scenos kryžių“ laureatė Gintarė Radvilavičiūtė. Pagrindinis spektaklio personažas – padūkėlis Peliukas, paragintas aktorės ir žiūrovų, praskleidžia Pasakų dirbtuvėlės uždangą ir kviečia susipažinti su lėlių spektaklio gimimo procesu, kūrybine grupe: autoriumi, režisieriumi, dailininku, kompozitoriumi, lėlių ir dekoracijų gamintojais. Taikant patrauklias inovatyvias teatrinės raiškos priemones ir žaidybinius elementus, žiūrovai supažindinami su lėlių teatro žanro subtilybėmis, spektaklio sukūrimo principais ir kūrybinės komandos funkcijomis.
Kultūros paveldas, Lėlių teatras

Legenda ir tikrovė

Legenda apie Vilniaus įkūrimą yra vienas populiariausių senosios Lietuvos pasakojimų. Pirmą kartą jis užrašytas apytikriai XVI a. III dešimtmetyje Lietuvos metraščiuose. Legendoje
užšifruota daug svarbios informacijos apie miesto istoriją. Vilniaus įkūrimo data įprasta laikyti jo pirmąjį paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Lietuvos sostinė pirmą kartą paminėta 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriais jis kreipiasi į Vakarų Europos kraštų pirklius ir amatininkus, ragindamas vykti į Vilnių. Ši aplinkybė rodo, kad Vilnius jau XIV a. pradžioje buvo reikšminga gyvenvietė. Tačiau 1332 m. yra daugiau simbolinė miesto įkūrimo data, nes archeologinių tyrimų duomenys rodo, jog gana stambių gyvenviečių Neries ir Vilnelės santakoje būta ir anksčiau, o Žemutinės pilies mūrai datuojami XIII a. Gediminas neįkūrė Vilniaus, tačiau veikiausiai būtent jis pavertė Vilnių Lietuvos valdovo rezidencija ir valstybės sostine. Todėl Vilniaus, kaip miesto bei sostinės, istorijos pradžios siejimas su Gedimino valdymo laikais yra visiškai pagrįstas. Edukacinio užsiėmimo tikslas – autentiškoje aplinkoje, įtraukiant į aktyviais veiklas, supažindinti su Vilniaus miesto įkūrimo legenda. Edukacinio užsiėmimo metu mokiniai prisimins Vilniaus miesto įkūrimo legendą, remiantis istoriniais šaltiniais, archeologiniais tyrimais bus bandoma išsiaiškinti, kas Geležinio vilko legendoje tikra, o kas išgalvota. Teorinio ir praktinio darbo metu ieškosime atsakymo, kokį vaidmenį suvaidino Geležinio vilko pasirodymas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapne ir kodėl ši legenda itin išpopuliarėjo XVI a. Edukacinis užsiėmimas skirtas 1–4 klasių mokiniams, parengtas orientuojantis į Pradinio ugdymo programos pasaulio pažinimo turinį ir nuostatas. Užsiėmimo veiklos ir metodai koreguojami pritaikant amžiaus tarpsniui. Koreguojama ir trukmė: 1–2 klasių mokiniams užsiėmimas trumpesnis (60 min.), 3–4 klasių mokiniai veiklas vykdo 90 min.
Lėlių teatras, Dramos teatras

Mitologinis spektaklis „Kaukučių nuotykiai Senojoje girioje“ pagal G. Beresnevičiaus knygas

Seniai seniai – o gal dabar, senojoje Girioje gyveno graži ir šauni Kaukų šeimynėlė. Mažieji kaukučiai, broliukas ir sesutė, kaip ir visi vaikai, labai mėgo žaisti, išdykauti,
susipažinti su naujais dalykais, svajoti, kartais tinginiauti, todėl jų diena buvo pilna įvairiausių nuotykių. Pirmiausia mažieji Kaukučiai vieni sėmė vandenį iš šulinio ir iš jo iššoko Maumas. (Seniau vaikai maumu buvo gąsdinami: „Vaikai, neikit į ežerą: maumas pagaus! Nežiūrėkit šulnin, ba maumas intrauks!“). Pradžioje jiems buvo labai baisu, bet paskui su Maumu jie patyrė daug įdomių nuotykių Girioje. Paskui atėjo Kaukutės gimtadienis. Kaukutė kaip ir visi vaikai, labai norėjo gauti dovanų kokį mielą gyvūnėlį. Ir, žinoma, jį gavo. Tai buvo Strakalas. O kas jis toks? Niekas nežino – Strakalas ir tiek. Daug turėjo vargo Kaukučiai su tuo Strakalu, bet viskas baigėsi gerai. Tačiau baisiausia buvo, kai Kaukų šeimyną aplankė dėdė Aitvaras (lietuvių mitologijoje – ugninė dieviška būtybė, vieniems nešanti žemiškas gėrybes, kitiems jas atimanti). Aitvaras surijo visus grūdus, išgėrė visą šermukšnių trauktinę ir kibirkščiuodamas padegė visus baldus. Subėgę kaimynai – bezdukai ir barzdukai gaisrą užgesino ir tada mažieji Kaukučiai iškeliavo atostogų į Didžiąją Girią pas senolį Puškaitį ir jo žmoną, senąją Blindę. O kas jiems nutiko bekeliaujant po Didžiąją Girią!?.. Ogi jie sutiko Raganą ir pabuvojo jos iškeltoje puotoje su pačiais žinomiausiais pasakų herojais – Raudonkepuraite, Sniego Karaliene, Snieguole ir Septyniais nykštukais, Alisa Stebuklų šalyje, Mere Popins ir kt. Spektaklį veda senolis Puškaitis ir senolė Blindė. (Puškaitis – vienas iš žemdirbystės dievų, siejamas su prabundančia pavasario gamta, žydėjimu (puškėjimu) ir gyvenantis po šventu šeivamedžiu. Jo gerieji pagalbininkai – barzdukai, kaukučiai, bezdukai – buvo laikomi derliaus ir duonos saugotojais. Blindė – tai krūmas ar medis, ankstyvą pavasarį auginatis kačiukus. Seniau jis buvo laikomas Gyvybės medžiu).
Lėlių teatras, Dramos teatras

„Mažasis Princas“ pagal A. de Sent Egziuperi

„Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę…” ( Antuanas de Sent Egziuperi apie „Mažąjį princą“). Spektaklis taip ir prasideda – nuo pirmojo piešinio, kuriame pavaizduotas
smauglys, prarijęs dramblį... Tik suaugusieji jame mato skrybėlę ir nieko daugiau. Jie beria pamokymus, nurodymus, moko gyventi pagal taisykles. Tačiau jei ieškai tiesos – tenka nukristi dykumoje ir joje susitikti save – vaiką, Mažąjį Princą... Nuolat klausiantis, ieškantis atsakymų, mąstantis apie tai, kas svarbiausia – toks yra Mažasis Princas. Suaugusiųjų ribotumas, silpnybės jam juokingos ir keistos. Spektaklyje plėtojamos ir analizuojamos gyvenimo prasmės, tikrojo pasaulio grožio sampratos ir draugiškumo temos.
Lėlių teatras

Lėlių spektaklis „Knygos pasakoja istoriją...“

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos lėlių teatras „Trivainėlis“ pristato naują edukacinį spektaklį „Knygos pasakoja šimtmečio istoriją“. Paslaugos tikslas – per teatrinį
pasakojimą ir kitas šiuolaikines kultūros raiškos priemones plėsti vaikų kultūrinį akiratį, gilinant žinias apie šalies ir krašto kultūros paveldą: kalbą ir regionų tarmes, tradicijas ir tautinį kostiumą, istorinę kaitą. Mergaitė, nenorinti mokytis ir skaityti knygų, domėtis šalies ir krašto kultūrine tapatybe, susapnuoja keistą sapną. Ją apsupa beveidės būtybės, šešėliai. Staiga ir mergaitė tampa beveide būtybe. Tik skaitydama knygas mergaitė pažins savo protėvių šaknis ir galės savo tapatybę susigrąžinti, todėl knygos puslapiai mergaitę ir mažuosius spektaklio žiūrovus veda tautos tradicijų, tautinio kostiumo, kalbos ir tarmių, istorinės kaitos pažinimo keliu. Šiame spektaklyje kalbos reikšmė, tradicijos, tautinio kostiumo išskirtinumas pristatomi per vaidybą, edukacinių intarpų stebėjimą ir klausymąsi, žaidimus ir tiesioginį bendravimą su žiūrovais, juos įtraukiant į edukaciją, skatinant dialogą ir diskusijas. Vaikams suteikiama galimybė komunikuoti, reikšti asmeninę nuomonę aptariamomis temomis. Mažieji žiūrovai įtraukiami į „čia ir dabar“ vykstančių įvykių analizę, jiems leidžiama jaustis pilnaverčiais spektaklio dalyviais. Jie sprendžia įvairias užduotis, pasitikrina savo žinias. Žinių perteikimui spektaklyje panaudojamos technologijos – multimedija rodomi edukaciniai intarpai ir pažintinių filmų ištraukos, leidžiamas garso takelis su muzikiniais ir garsų intarpais, atskirų regionų tarminio kalbėjimo įrašais. Pristatant Suvalkijos tautinį kostiumą išeina juo vilkinti spektaklio veikėja ir vaikai gali geriau pažinti tautinį rūbą, paliesti šio krašto motyvais austus audinius, pažinti audimo raštus. Edukaciniame spektaklyje įdomiai ir neįprastai per interaktyvius intarpus pateikiamos žinios apie Lietuvos ir Suvalkijos krašto kultūrinį identitetą.
Lėlių teatras

Apie orlaivius ir Aleksandrą

Spektaklis pasakoja Lietuvos aviacijos pradininko, konstruktoriaus, filosofo, išradėjo, gyvenusio XIX a. pirmoje pusėje, Aleksandro Griškevičiaus istoriją, kviečiančią siekti dangaus –
nebijoti kurti to, kas šiandien regisi neįmanoma. Bandymai pakelti žmogų į orą jau žinomi IX–XI amžiuose. Skraidymo aparatų brėžiniai rasti Leonardo Da Vinčio raštuose, o XVIII a. pabaigoje broliai Mongolfje Prancūzijoje pakilo į dangų karšto oro balionu. Šis skrydis įkvėpė daugelį to meto svajotojų, konstruktorių, išradėjų ir keistuolių Europoje ir Amerikoje dar aršiau imtis skraidymo aparatų kūrimo. Galiausiai, 1905 m., amerikiečiai broliai Raitai pademonstravo valdomą lėktuvo skrydį. Lietuva taip pat turi savo aviacijos priešaušrio konstruktorių, teoretiką ir bandytoją. Dar 50 metų iki brolių Raitų skrydžio orlaivius konstravo bajoras Aleksandras Griškevičius (1809–1863). Visuomenės, šeimos ir valdžios nepritarimas bei nesėkmingi bandymai neužgesino Aleksandro tikėjimo žmogaus laisva mintimi, valia, talentu ir gebėjimu rasti būdą pakilti į dangų. Žymiausia A. Griškevičiaus konstrukcija – lėktuvo, plasnoklio ir oro baliono hibridas „Žemaičių garlėkis“ (1851 m. A. Griškevičius išleido ir knygą „Žemaičių garlėkis“). Tačiau spektaklyje pristatoma ne vien išradėjo istorija. Jame pristatomas visos aviacijos vystymosi kontekstas – nuo pat priešaušrio iki A. Griškevičiaus sukonstruotos skraidymo priemonės. Vaidinime istorinis pasakojimas virsta alegorija, ieškoma žmogaus noro skristi, pakilti į dangų, atsiplėšti nuo žemės priežasčių.
Rodomi įrašai: 1 - 1030
Rodyti puslapyje: