Suteikti informacijos apie kaukių paskirtį, persirengėlių būrio personažus, jų elgseną. 3. Supažindinti su odos ir lino darbo metodika. Veiklos: užsiėmimo dalyviai supažindinami su Užgavėnių tradicijų: pasivažinėjimo, laistymosi vandeniu, supimosi, būrimų ir kt., prasmėmis; akcentuojamas apeiginis pasidalijimas maistu, simbolinė vaišių gausa; pristatomi persirengėlių būrio personažai: zoomorfinės, demonomorfinės, antropomorfinės kaukės; išryškinama savo ir svetimo priešprieša; didesnis dėmesys skiriamas žydui – svarbiausiam persirengėlių būrio personažui; mokomasi Užgavėnių dainų, žaidimų, persirengėlių būrio oracijų. Rezultatai: mokiniai susipažins su viena linksmiausių lietuviškojo kaimo švenčių – Užgavėnėmis, prisimins svarbiausias šventės apeigas; išmoks keletą oracijų, ratelių, dainų; pasigamins Užgavėnių kaukę iš odos ir linų, vilnos, kailio.

metu bus kalbama apie lino auginimo tradicijas Lietuvoje, praktinę lininio audinio naudą, lino gydomąsias savybes bei jo vietą lietuvių papročiuose ir apeigose. Skambės Panemunėlio jaunimo atliekamos dainos apie liną. Renginį pagyvins mokinių skaitomos eilės, mįslės, patarlės, priežodžiai apie liną. Susipažins su ilgaamžės tautodailininkės, audėjos Veronikos Siminonienės nuostabių audinių paroda, kurioje eksponuojami senoviniai lino rankšluosčiai, lovatiesės, staltiesės. Dalyviai patys gali išbandyti kai kuriuos darbus. Užsiėmimo pabaigoje vaišinamasi karštomis bulvėmis su sėmenimis.

vainiko pynimo samprata, paklausys ir patys susipažins su Adventinėmis giesmėmis. Edukacijos metu dalyviai išmoks pasigaminti Advento vainiką naudodami gamtinę medžiagą. Susipažins su vainiko atsiradimo istorija. Sužinos ką reiškia žodis Adventas, adventinio vainiko reikšmę (keturios žvakės – keturios savaitės), kad Adventinis vainikas – tai apskritimas, simbolizuojantis mūsų gyvenimo begalinį ratą, nėra pradžios, nėra ir galo, kad tai amžinybės simbolika. Susipažins su Advento laikotarpio papročiais, tradicijomis. Sužinos ką mūsų seneliai veikdavo, kokius darbus dirbdavo, o kokių nebuvo galima dirbti. Išgirs apie senuosius orų spėjimus. Pasakojimo metu dalyviai bus pakviesti kurti stebuklingą švenčių laukimą ir pasigaminti Adventinį vainiką – mielą ir prasmingą namų aksesuarą, kuris džiugins šiuo tamsiuoju metų laiku. Edukacijos vadovas parodys kelis vainiko karkaso darymo metodus naudojant įvairias gamtines medžiagas. Dalyviai išmoks skoningai naudoti floristikoje naudojamus puošybos elementus, juk Advento vainiko puošyboje gali atsispindėti visi įspūdžiai ir malonūs prisiminimai, ką mes patyrėme per praėjusius metus. Į namus sugrįš nešini ne tik advento vainiku, bet ir Adventine nuotaika.

iš kitų šalių atkeliaujantys tradiciniai šokiai į Lietuvą lengvai perimami ir išmokstami (latvių, estų, baltarusų, lenkų ir kt.). Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje šokiai sąmoningai kultivuojami, jų mokoma turint tikslą juos išsaugoti ir panaudoti kasdieniuose pasilinksminimuose. Balfolk – tai socialinių šokių srovė, kadaise atsiradusi kaip nauja šokio forma, besiremianti tradicinių šokių pagrindais. Balfolk - modernus būdas šokti tradicinius šokius. Tradicinius šokius žmonės pradėjo šokti be kostiumų, dėl savo smagumo, taip šokis transformavosi į kažką laisvo. Svarbu įgyti pagrindus savosios kultūros, o vėliau bendruomeniškumo principu solidariai priimti ir kitų tautų plintančius šokius, jų stilius, charakterius.

įrankiai buvo naudojami auginant rugius, kviečius, kepant duoną bei pyragus. Nustebins ne tik saviti darbo įrankių pavadinimai, bet ir unikalus tradicinių darbų pobūdis. Norintieji galės išmokti malti grūdus rankinėmis girnomis, grūsti juos piestoje, sužinos, kaip naudotis spragilais, ir turės galimybę įsitikinti, jog kuliant javus darbo ritmą išlaikyti padeda rimuoti tekstai, o malant grūdus girnomis darbą palengvina liaudies dainų melodijos.

daiktais, kurie buvo naudojami Vidurio Lietuvoje. Edukacinėje klasėje vaikai mokosi surasti senovinę skalbimo mašiną (kultuvę), lygintuvą (kočėlus), šviestuvą (balaną), bando su jais dirbti. Susipažįsta su senoviniu apavu: vyžomis, naginėmis, klumpėmis, šiaudiniais batukais, bando vaikščioti apsiavę medines klumpes. Užsiėmimo metu visi aktyviai dalyvauja. Mokiniai turi galimybę ne tik pamatyti senus daiktus, sužinoti jų paskirtį, bet ir išmokti jais naudotis. Nauja patirtis, puikūs įspūdžiai, gerai praleistas laikas, jauki aplinka garantuojami kiekvienam.

Uždaviniai: 1. Pristatyti tradicinius lietuvių liaudies žaidimus, jų įvairovę, regioninius ypatumus. 2. Suorganizuoti individualias tradicinių žaidimų rungtis. 3. Suorganizuoti komandines tradicinių žaidimų rungtis. 4. Mokyti gaminti muzikos žaislus-instrumentus. 5. Mokyti groti muzikos žaislais-instrumentais (individualiai ir ansambliškai). Tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai Lietuvių liaudies žaidimai paprasti ir visiems prieinami: nereikalauja sudėtingų įrankių bei prietaisų, didžiulių aikščių. Klaipėdos krašte per įvairias šeimos šventes pagrindinė linksminimosi forma buvo žaidimai. Daug lietuvių liaudies žaidimų baigiasi pralaimėjusio žaidėjo nubaudimu, švelnesnis nubaudimo būdas kambario žaidimuose buvo fantų ėmimas ir išsipirkimas. Žaidimai naudojant įrankius atsirado tikriausiai įmituojant pirmykščio žmogaus darbo įrankius, medžioklės bei kovos ginklus. Pagrindinis lietuvių liaudies žaidimų įrankis buvo lazda. Lazda buvo artimas didžiojo žaidimų sumanytojo piemenėlio pagalbininkas. Žaidimuose ne visi vaidmenys yra malonūs – niekas žaidimo pradžioje nenori ieškoti, gaudyti besislapstančių žaidėjų ar pan. Gerai, jeigu žaidėjai pradžioje sutinka imtis tų vaidmenų, bet jeigu ne – ginčą reikia spręsti burtų būdu. Labiausiai paplitę ir paprasčiausi būrimai yra išsiskaičiavimas. Galima išsiburti ir su lazda. Vienas žaidėjas meta kitam lazdą. Šis pagauna ir laiko saujoje. Po to visi kiti žaidėjai iš eilės deda savo saujas viršum viena kitos, kol pasiekiamas lazdos galas. Paskutiniajam ir tenka nedėkingiausias vaidmuo pradedant žaidimą. Neatsitiktinai ir užsiėmimų metu yra nemažai žaidimų su lazdomis: „Rekežio nuvertimas“, „Išstūmimas iš rato“, „Fechtavimas lazdomis“, „Svarstyklės“, „Apsivertimas aplink lazdą“, „Šuolis per lazdą“, „Šuoliavimas su lazda“, „Rankų jėgos bandymas“ ir kt.

dideli“ – jų svoris nuo 5 iki 10 kilogramų, jų statybai cukraus prireikia dar daugiau. „Statybinė medžiaga“ atkeliauja tiesiai iš seniausio Lietuvoje cukraus fabriko Marijampolėje. Vaikai stebės, kaip yra verdama cukraus siena, stogas ar net... pasaka... Dalyviai išgirs „Cukraus namuko“ istoriją, apipintą legendomis ir sakmėmis, o namo iškeliaus su pačių pasigamintu cukraus darbeliu. „Cukraus pasakos“ pamoka susidera iš trijų pagrindinių dalių: parodomosios (dėl saugumo, vaikams tik parodoma, kaip išliejama verdančio cukraus detalė), praktinės (vaikai patys maišo, lipdo ir puošia iš anksto paruoštus cukraus ruošinukus), intelektualinės (klausosi pasakojimo apie Cukraus name gyvenusias asmenybes, laikmetį, išlikusias legendas ar liaudies sakmes). Susipažinsime su Lietuvos kultūros paveldu, Lietuvos cukraus pramonės šaka, išbandysime netradicinę kūrybos priemonę – cukrų, išmoksime klausytis ir pajausti, ką byloja šimtamečiai statiniai. Pamokoje naudojamos priemonės: cukrus ir jo gaminiai, vanduo, maistiniai dažai. Cukraus darbai nėra valgomi. Užsiėmimų metu cukraus ragauti taip pat nerekomenduojame. „Cukraus pasakos“ pamoka tradiciniais metodais (pasakojimu, klausymusi, rankų darbu) sukuria netikėtą rezultatą: mes nustembame, įsiklausome, noriai kuriame ir šypsomės.

pasakojama apie medžiagas spalvas papuošalus, aksesuarus ir jų paskirtį. Papasakojus ir aptarus juostų simboliką ir papročius, ženklus juose, mokiniai atlieka praktikos darbą: pagal galimybes, gebėjimus jie veja, pina, audžia pasirinktą gaminį.