iš kitų šalių atkeliaujantys tradiciniai šokiai į Lietuvą lengvai perimami ir išmokstami (latvių, estų, baltarusų, lenkų ir kt.). Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje šokiai sąmoningai kultivuojami, jų mokoma turint tikslą juos išsaugoti ir panaudoti kasdieniuose pasilinksminimuose. Balfolk – tai socialinių šokių srovė, kadaise atsiradusi kaip nauja šokio forma, besiremianti tradicinių šokių pagrindais. Balfolk - modernus būdas šokti tradicinius šokius. Tradicinius šokius žmonės pradėjo šokti be kostiumų, dėl savo smagumo, taip šokis transformavosi į kažką laisvo. Svarbu įgyti pagrindus savosios kultūros, o vėliau bendruomeniškumo principu solidariai priimti ir kitų tautų plintančius šokius, jų stilius, charakterius.

špīga; be šūda, nebūs nė grūda. Jų žodynas tikrai savitas ir išskirtinis. Ar žinot, kas yra kr?mė (‘galva’), veizõlai (‘akys’), bl?zdinga (‘kregždė’), ku?sis (‘uodas’), nõtnerė (‘dilgėlė’), k?tė (‘tvartas’), l?džinga (‘pačiūža’), žiógspira (‘pjuvena’), ži?žis (‘susuktas skarinys, rankšluostis’), kresn? (‘spirgas’)? O ar esat girdėję, kaip žemaičiai apibūdina apsileidusį, žioplą, nevykusį, niekam tikusį žmogų? Išpėpa, lebeda, lerva, luibis, mėmis, nevėkšla, nūsproga, navala, kluika, kliurkis, subingalvis, senbizda, suskis, šavalka, varlamušis, žabaltys... Tai tikrai ne visi ekspresyvūs, sodrūs žodžiai neigiamam ir ironiškam vertinimui bei kvailinimui išreikšti. Kaip tik apie tai, kas yra žemaitis, kaip jis kalba, kur jis gyvena, ir kalbėsime per užsiėmimą. Padiskutuosime, tai kas gi vis tik yra – žemaičių tarmė ar kalba, kokių tarmių ir patarmių yra. Susipažinsime su žemaičių 32 raidžių abėcėle. Paskaitysime žemaičių tekstų, pasiklausysime arba padainuosime žemaitiškų dainų, pabandysime patys parašyti žemaitiškai. Po užsiėmimo mokiniai suvoks savo tapatybę ir tai, kad kalba bei tarmė yra be galo didžiulis lobis bei vertybė.

edukacinę programą, kurios metu pradinių klasių mokiniams būtų pristatytas Žemaitijos etnografinis regionas, regiono tautinis kostiumas, tautosaka, dainos, šokiai, žaidimai, kulinarinis paveldas. 2. Puoselėti etnokultūrą, siekiant išsaugoti senąsias Žemaitijos regiono tradicijas bei didinant mokinių domėjimąsi etnokultūra. Pagrindiniai edukacinės programos metu pasitelkiami metodai – demonstravimas, pasakojimas, rodymas, mokymas, pristatymas, dainavimas, šokis, žaidimas, degustavimas, aptarimas, refleksija. Programoje naudojami liaudies instrumentai, vaizdinės priemonės, kulinarinio paveldo pristatymui – maisto produktai. Siekiama, jog edukacinėje programoje dalyvavę mokiniai ne tik plėstų kultūrinį akiratį, muzikuotų, šoktų, ugdytų kūrybiškumą, bet ir pamiltų Žemaitijos etnografinio regiono kultūrą, muziką ir kulinarinį paveldą, būtų išprusę ir užaugtų aktyviomis sąmoningomis asmenybėmis.

įrankiai buvo naudojami auginant rugius, kviečius, kepant duoną bei pyragus. Nustebins ne tik saviti darbo įrankių pavadinimai, bet ir unikalus tradicinių darbų pobūdis. Norintieji galės išmokti malti grūdus rankinėmis girnomis, grūsti juos piestoje, sužinos, kaip naudotis spragilais, ir turės galimybę įsitikinti, jog kuliant javus darbo ritmą išlaikyti padeda rimuoti tekstai, o malant grūdus girnomis darbą palengvina liaudies dainų melodijos.

pasitinka tautiniais kostiumais pasipuošę koncerto vedėja ir folklorinė kapelija. Skambant muzikai edukacijos dalyvius koncerto vedėja suskirsto į 3 grupes. Kapelijos muzikantai baigia groti ir prie I grupelės prieina kanklėmis grojusi muzikantė, prisistato ir pakviečia dalyvius susipažinti su jos instrumentu bei pabandyti pagroti. Prie kitos grupės prieina basedle grojęs muzikantas, prie trečiosios – armonikierius. Kai dalyviai išbando instrumentus grupelių vadovai pasikeičia. Išbandžius visus instrumentus visos trys grupelės vėl susirenka į vieną erdvę ir sukuriama didžioji kapelija. Muzikantai groja savo instrumentais, o edukacijos dalyviams išdalinami įvairūs perkusiniai instrumentai. Kadangi instrumentų visiems „neužtenka“ – likusieji tampa šokėjais. Mokoma šokti folklorinis šokis „Serbinta“ („Pamuoteli raganeli“ Vilnius 2014, knygą parengė Milda Ričkutė). Po trumpo mokymosi šokti ir groti visi edukacijos dalyviai (kartu su grupelių vadovais) rodo koncertinį numerį. Kad mokiniai ir namuose galėtų muzikuoti, siūloma pasigaminti įvairių perkusinių instrumentų. Juos gamina muzikantai ir 2 vaikų grupės. Perkusiniai instrumentai gaminami iš įvairių dėžučių ir plastikinių buteliukų bei kitokių mažų indų priberiant į juos džiovintų žirnių arba kitokių įvairaus stambumo elementų. Trečiajai mokinių grupei renginio vedėja išdalina popieriaus lapus su nupeštais tautinio kostiumo kontūrais ir spalvotus pieštukus. Mokiniai, pasižiūrėdami į muzikantų ir renginio vedėjos rūbus, nuspalvina savo lape esantį pavyzdį. Mokiniai gali kurti ir naują spalvinį tautinio kostiumo pavyzdį. Pabaigus visus darbus mokiniams siūloma sugrįžus surengti tautinio kostiumo piešinių bei savadarbių muzikos instrumentų parodą. Po šios edukacijos siūlome ekskursiją į vieną iš lankytinų objektų: mokykla, bažnyčia....

moksleiviams pristatomas šis literatūris žanras. Beveik kiekviena vieta, kiekvienas vietovardis turi kokią nors savo istoriją. Atsižvelgiant į moksleivių amžių, patirtis ir kt aplinkybes, plačiau aptariami 2 - 3 kūriniai. Antroje užsiėmimo dalyje mokiniai, pasiskirstę grupėmis, pasiruošia lėlių teatre suvaidinti pasirinktą legendą ar padavimą. Tam naudojama užsiėmimo organizatorių iš anksto paruošta lėlių teatro scena. Moksleivių grupė sukuria vaidinimo scenarijų, pasiskirsto vaidmenimis ir iš pateiktų medžiagų pasigamina personažus bei scenografiją, pritaiko muziką. Grupės pristato sukurtus vaidinimus. Personažų ir visos legendos kūrimas scenoje ne tik lavina atmintį, skatina moksleivius mąstyti, analizuoti, kūrybiškai panaudoti istorijos, kalbos, tautosakos , muzikos žinias, vystyti rišliosios kalbos gebėjimus bei dirbti komandoje. Be to, moksleiviai, tapdami režisieriais ir aktoriais, uri galimybę improvizuoti, interpretuoti ir papildyti gautą medžiagą, pažinti vienas kitą ir patys save. Auga mokinių pasitikėjimas savimi: juk malonu, kai pačių pagamintos figūrėlės juda, kalba. Pačių rankomis išmoningai pagaminti personažai – tai kūrybiniai darbeliai – žmogaus išmonės, fantazijos ir džiaugsmo pasaulis. Kūrybiškas supažindinimas su legendomis ir padavimais skatina mylėti ir vertinti tautos išmintį, liaudies kūrybą, kalbą. Pabaigoje aptariama padavimų ir legendų reikšmė, pasidalinama įspūdžiais apie krašto istorijos pažinimo svarbą, meno ryšį su istorija. Siūlomas edukacinis užsiėmimas yra interaktyvus. Tai apgalvotas, bet sykiu spontaniškas vaikų įtraukimas į istorijos pažinimo, kraštotyros, liaudies kūrybos bei meninės komunikacijos procesą.

galimybę patys išbandyti audimo amatą.

įvairiose šalyse. Mokoma ne tik kirpti, bet ir lenkti, plėšti, klijuoti, kt. Supažindinama su kūrybinių darbelių įvairove: simetrinis karpinys, siluetinis karpinys, erdvinis karpinys, koliažas, kt. Didžiausias dėmesys skiriamas gyvybės medeliui. Koks jo įvaizdis, kokios interpretacijos tautodailėje. Kur galime pamatyti Gyvybės medį? Kokie dar yra pavadinimai (Pasaulio medis, Visatos medis, Kosminis medis, Aušros medis). Parodoma, kur jį galime atpažinti: gyvenamųjų namų puošyboje, buities rakanduose, audiniuose, drožyboje, kitur. Supažindinama su kuparų ir skrynių puošyba. Mokoma iškirpti tradicinį gyvybės medelį, komponuoti ir sukurti savo darbelį (atvirukas, paveiksliukas, bendras kolektyvinis plakatas). Supažindinama su Lietuvos liaudies meistrų karpytojų darbais, spaudiniais apie karpinius.

šventvietes ir fantazijos tvarinys. Tokia, kokios neturėjome, o gal, tiesiog, nespėjome... Senojo tikėjimo reliktų ieškosime šiandieniniame mūsų gyvenimo būde ir aplinkoje. Lietuvių kalba, margučiai, kūčiukai, austinių juostų raštai, net mūsų vardai ir pavardės - yra gyvi senosios kultūros pavyzdžiai. Virsime arbatą, taip kaip virė labai seniai, gaminsime cukraus lydinį, kurio protėviai iš vis neturėjo... Išmoksime baltiškus ženklus, kurie gyvuoja labai seniai ir papuošime juos cukrumi, kuris bet kada gali ištirpti... Pamokoje naudosime cukrų, vandenį, maistinius dažus. O jeigu nesate labai paslaptingi - atsineškite savo pavardžių sąrašą, kuris bus perskaitytas iš Perkūno žinyčios knygos.

įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, milžinus, raganas, velnius, nykštukus ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti. Šio edukacinio užsiėmimo esmė yra supažindinti vaikus su lietuvių liaudies pasakų mitinėmis būtybėmis. Skaitydami sakmes, mindami mįsles, tyrinėdami priežodžius susipažins su mitologine būtybe – velniu. Naudodamiesi interaktyviuoju „Aukštaitijos ETNO kilimu“ planšečių pagalba mokiniai gebės surasti ir išklausyti vienos reikšmingiausių dolomitinės kilmės atodangos Velniapilio olos atsiradimo legendą. Skaitydami pasakas, žaisdami, planšečių pagalba rinkdami dėliones mokiniai susipažins su kitomis lietuvių mitologinėmis būtybėmis ir kurs savo mitines būtybes. Edukacinis užsiėmimas skirtas tiems, kurie mėgsta klausytis garsiai skaitomų pasakų, padavimų ir sakmių, kuriuos domina Biržų krašto gamta, etninė kultūra bei istorija.