Kultūros paso renginiai atšaukiami visam karantino laikotarpiui
Muzika, Etninė kultūra

Edukacinė muzikinė pamoka"Daugiatautė Lietuva"

Pasirodymo metu vyksta muzikinis pasakojimas, kuriame linksmi ir nuotaikingi personažai atskleidžia tautos ypatumą,tradicijas ir papročius. Kiekvienos bendruomenės pristatymas žiūrovą
įtraukia užduotimis(mįslės,ritminiai pakartojimai,muzikinės spėlionės,skanduotės,judesiai,vaidyba,žaidimai, muzikavimas).Norint spalvingiau atskleisti tautą,kaip simboliai naudojami muzikiniai motyvai. Puoselėjant vaikų muzikalumą bei brandinant jų emocinį santykį su muzika, į edukacinę programą įtraukta informatyvi medžiaga-muzikos instrumentai: mėnulio būgnas, molinukai, švilpynės, skudučiai, tradicinės ir koncertinės kanklės, birbynė, smuikas bei įvairūs mušamieji instrumentai
Kultūros paveldas, Etninė kultūra

Edukacinė programa „Piemenėlių vargai ir pramogos"

Edukacinė programa „Piemenėlių vargai ir pramogos“ vyksta nuo Jurginių (balandžio 23 d.) iki pat vėlyvo rudens. Kerdžiaus ragas kviečia mažuosius tapti piemenėliais ir sužinoti įvairių
dalykų apie ganiavą senajame kaime. Kerdžius parodo, kaip buvo daromi piemenų muzikos instrumentai: iš medžio žievės ir mediniai lumzdeliai, skudučiai, švilpynės, šiaudo birbynės; visi dalyviai gali jais paraliuoti. Taip pat dalyviai išmoksta nusivyti virvutę ar virvę, padaryti pantį, žaidžiami tradiciniai piemenėlių žaidimai, ieškoma paslėptų daiktų. Galiausiai ragaujama lauže keptų bulvių su lupenomis. Šioje edukacijoje piemenėlių vargai nedideli, o pramogos – smagios.
Kultūros paveldas, Etninė kultūra

Piemenavimo tradicijos

Edukacinis užsiėmimas „Piemenavimo tradicijos“ skirtas 1–4 klasių moksleiviams. Užsiemimas vyksta Etnografinėje sodyboje, kurioje gyvena jau 6-toji karta. Yra įkurtas namas-muziejus,
kuriame yra surinkti senoviniai rakandai, pastatytas duonkepis pečius. Muziejuje, prie duonkepio pečiaus, vaikai, savo rankelėmis, formuos ruginius sausainius. Kol sausainiai keps pečiuje, su vaikais nagrinėsime piemenėlių gyvenimą, ganymo ypatumus. Išsiaiškinsime kas yra piemenėlis, kokius darbus dirbdavo, kokia jo buitis, ką valgydavo, kaip išgyvendavo šaltą pavasarį ir karščiausią vasarą, kokias šventes ir kaip jas švesdavo. Mokinsimės kaip išgyventi gamtoje. Klausysimės ir žiūrėsime vaizdo bei garso įrašus, dainuosime. Lyginsime dabartinį vaikų gyvenimą ir vaikų gyvenimą pries 100-ą metų. Susipažinsime su senoviniais rakandais.
Etninė kultūra

Programa „Auskit vykit, mano rankos“

Programos tikslas – supažindinti dalyvius su vienu iš seniausių lietuvių moterų amatu – audimu, ugdyti meilę istoriniam etnografiniam kultūriniam paveldui. Uždaviniai: 1. Supažindinti
ir duoti išbandyti audimui reikalingus įrankius ir verpalus. 2. Aptarti ir išbandyti audimo būdus. 3. Supažindinti su audinių raštais, jų paplitimu etnografiniuose rajonuose. Užsiėmimo metu dalyviai trumpai supažindinami su verpalų, audimo ir audinių istorija. Aiškinamasi, kas tai yra audinys, aptariami ir praktiškai išbandomi audimo būdai bei susipažįstama su audimo bei verpimo įrankiais. Pabandoma verpti ir austi. Dalyviai susipažįsta su atskira, ypatinga audinių rūšimi – juostomis. Tai seniausi iš visų lietuvių liaudies audinių. Juostos audžiamos visame Lietuvos etnografiniame plote. Archeologinių kasinėjimų metu yra aptikta juostų fragmentų ir audimo įrankių iš VIII–XVI amžių. Prienų rajone 1967 m. kasinėjant Medžionių piliakalnį buvo rastas juostos fragmentas, kuris, kaip spėja mokslininkai, gali būti 1600 metų. Lietuvoje buvo paplitę keturi juostų audimo būdai: vytinis, pintinis, kaišytinis ir rinktinis. Užsiėmimo metu susipažįstama su juostų audimo būdais, dalyviai turi galimybę išmokti austi vytines juostas. Reikia vos kelių medinių ar metalinių stačiakampių kaladėlių, kurių visuose kampuose išgręžta po skylutę. Į tas skylutes suveriami siūlai, po to vienas galas pririšamas prie medžio, kitas prie juosmens. Audžiant tarp suvertų siūlų į kaladėles pasidaro tarpas (žiotys), pro jas prakišamas ataudas, kurio audžiant nesimato, tik juostos kraštuose prabėga taškeliai, ir prispaudžiama tiesiog ranka. Kaladėlės suimamos abiem rankom ir visos kartu pasukamos į save per vieną kraštinę. Skylučių ir siūlų padėtis pasikeičia, susidaro naujos žiotys. Toliau kartojama nuo pradžių. Nuo kaladėlių skaičiaus ir suvėrimo priklausys, kokią galėsime nusivyti juostelę. Dalyviai supažindinami su juostų raštais, jų prasme ir simbolika.
Etninė kultūra

Duonos kelias iki stalo

Programos tikslas – supažindinti dalyvius su lietuviška duonos kepimo tradicija ir papročiais, skatinti jų suvokimą bei ugdyti bendravimo kultūrą, kūrybinę iniciatyvą, savarankiškumą,
meilę ir pagarbą tėvynei. Uždaviniai: (1) supažindinti su XIX a. suvalkietiškos trobos aplinka; (2) parodyti duonos kepimo procesą; (3) supažindinti su ilgu duonos keliu – nuo rugio pasėjimo iki iškeptos duonelės padėjimo ant stalo; (4) skatinti pajausti ir suprasti duonos reikšmę mūsų protėviams ir dabar. Praktinė pažintinė programa vykdoma muziejaus troboje, įrengtoje pagal XIX a. Suvalkijos valstiečio trobą. Užsiėmimus vedančios muziejaus darbuotojos apranga taip pat yra panaši į to meto valstietės apsirengimą. Šio užsiėmimo metu lankytojai ne tik gali stebėti duonos kepimo procesą, bet jame ir patys dalyvauja. Edukacinės programos metu jau būna iškūrenta krosnis, lankytojams išdalijama jau užminkyta duonos tešla. Jie patys susiformuoja duonos kepalėlius, kurie bus iškepti ir atiduoti išsinešti į namus. Prieš duonos pašovimą į krosnį parodoma, kaip pagal valstiečių buityje gyvavusias tradicijas buvo valoma krosnis, papasakojama, kaip buvo formuojama duona ant ližės, parodomi naudojami įrankiai, tada įšaunami į krosnį pačių susiformuoti duonos kepalėliai. Kol duona kepa, lankytojai supažindinami su ilgu duonos keliu – nuo rugio pasėjimo iki iškeptos duonelės padėjimo ant stalo. Parodomi seniausi žemės įdirbimo padargai, apie juos papasakojama, galima juos paliesti. Toliau supažindinama su sėja, parodomi sėjos metu naudojami įrankiai, galima pabandyti pasėti. Taip pat pasakojama apie rugio augimą, tuo metu gyvavusias tradicijas ir papročius. Apkalbama rugiapjūtė, parodomas pjautuvas, rodoma, kaip pjaudavo, galima pabandyti. Siūloma pamėginti iškulti rugius spragilais etnografiniame kluonelyje, sumalti juos akmeninėmis girnomis. Per tą laiką duonelė iškepa, išimama iš krosnies ir drobiniuose maišeliuose iškilmingai įteikiama ją pasidariusiems lankytojams.
Kita, Etninė kultūra

Velykinis margutis

Susipažinimas. Dalyviai nuplakami verba, mokomasi plakimo ketureilio, aiškinamasi žodžių prasmė. Verbos simbolis. Šiuolaikinių vaikų pamiršta Velykų bobutė. Tai ji gano Velykų
zuikučius, tai ji primargina jiems margučių – spalvotų geriems vaikams, juodų – neklaužadoms. Savęs įsivertinimas – kokio kiaušinio vertas aš pats? Kaip elgiausi namuose, klasėje, su draugais? Pavasario simbolis – parskridęs paukštis. Žaidžiame žaidimą „skraido–neskraido“, mokomės gandro paerzinimų. Kodėl per Velykas valgome kiaušinius? Mistiška ir paslaptinga pasaulio atsiradimo istorija (sakmė apie pasaulio sukūrimą). Kodėl marginame kiaušinius? Ką reiškia jų spalvos? Eiliuotai. Saldaus margučio gamyba: maišoma tešla iš paslaptingų kiškio miltų, sutirpusio Velykų bobutės vežimaičio, saldžiausio paukščių pieno. Gaminame visiems vaikams įtinkantį kiaušinį, marginame neįprastais „dažais“. Kitos Velykų tradicijos: velykavimas (mokomės ketureilio ir santūrumo), kiaušinių ridenimas, taškymasis vandeniu, supimasis ir kiti patarimai.
Etninė kultūra

Vytinės juostos (Miklūs pirštukai)

Užsiėmime naudojant lenteles ne tik mokoma vyti juostas, bet ir pasakojama, iš kur atkeliavo vytinės juostos į Lietuvą, kaip jos audžiamos, kokia jų raštų simbolika ir koloritas, kaip
jas galime panaudoti šiandien. Supažindinama su vytinių juostų paskirtimi: apeigine, dekoratyvine, buitine. Išsamiai apžvelgiama motyvų, raštų, spalvų įvairovė: vytinės juostos pasižymi motyvų išdėstymo monotonija, kuri būdinga ir kitoms lietuvių liaudies meno šakoms, ypač liaudies dainoms, tačiau lietuvių liaudies juostų spalvinė gama labai plati. Supažindinama su kiekvienu regionu ir akcentuojama kiekvienam regionui būdingi bruožai. Užsiėmime klausomasi liaudies dainų. Pagilinant tradicijų perėmimą ugdomas asmuo, suvokiantis savo kultūros savitumą ir gebantis jį kūrybiškai turtinti. Lentelių pagalba kiekvienas dalyvis nusivys juostelę (skirtuką knygai, draugystės apyrankę ar kt.).
Kultūros paveldas, Etninė kultūra

Tradiciniai žaislai

Edukacinio užsiėmimo metu mokiniai supažindami su Zanavykų muziejaus ekpozicijoje esančiais eksponatais, kurie yra susije su vaikų gyvenimu, taip pat pasakojimo metu mokiniai
supažindinami su senovėje gyvenusių vaikų buities sąlygomis, jų žaidimais, bei kitomis veiklomis. Mokiniai sužino kokie buvo mergaičių ir berniukų auklėjimo skirtumai, ir jų žaidimai bei žaislai. Taip pat papasakojama iš kokių medžiagų ir kaip buvo gaminami žaislai vaikams, kuo skyrėsi paprastų valstiečių ir turtingųjų vaikų žaislai bei veikla. Mokiniai užsiėmimo metu skatimami diskutuoti apie dabartinių ir senovėje gyvenusių vaikų gyvenimo sąlygas, pareigas ir raidos galimybes. Pamąstyti, ar yra pasaulyje vaikų, kurie dar ir dabar taip žaidžia, kaip žaisdavo mūsų protėviai. Kas lėmė, kad taip pasikeitė gyvenimo sąlygos. Taip pat, kodėl yra svarbu išsaugoti žinias apie praeitį. Praktinio užsiėmimo metu, kuris vyksta edukacijų klasėje, mokiniai iš medienos ruošinių pasigamina žaisliuką ir jį dekoruoja pasirinktomis spalvomis. Šios veiklos metu mokiniai taip pat supažindinami su lietuvių liaudies spalvų simbolinėmis reikšmėmis. Pagamintą žaisliuką mokiniai po edukacijos išsineša su savimi.
Literatūra, Etninė kultūra

Lietuvio namai

Tikslas ir uždaviniai - plėsti ir gilinti mokinių žinias apie tautos papročius, tradicijas, protėvių gyvenamą aplinką ir kt. Siekti, kad mokiniai jaustų atsakomybę už kultūros paveldo
puoselėjimą bei išsaugojimą. Ekspozicinė aplinka su autentiškomis vaizdinėmis priemonėmis - eksponatais, tai unikali vieta suteikianti galimybę mokiniams geriau suvokti senojo Lietuvos kaimo žmonių gyvenamą aplinką, jų buitį, darbus bei papročius. Su mokiniais analizuosime ką mūsų protėviams reiškė namai, diskutuosime apie sodybos trobesius, jų paskirtį, ypatingą dėmesį sutelkiant į gyvenamojo namo vidų, į tai, kas buvo tiesiogiai susiję su žmogumi, šeima, jos buitimi. Lietuviai namus kūrė perimdami tėvų ir senelių patirtį, paskirdavo specialią erdvę sutuoktiniams, vaikams, karšinčiams. Statė taip, kad namai padėtų ir būtų patogūs, todėl gerai apmąstydavo ir suplanuodavo kiekvieną erdvę: kur bus namas, gėlių darželis, šulinys, pirtis, tvartas, sodas, daržas. Tai nebus vien buities daiktų pristatymas. Pasitelkiant paprotinę medžiagą: mįsles, patarles, dainas, tyrinėsime ir atskleisime namų, kuriuose gimė, gyveno, dirbo, kūrė ištisos kartos, suvokimą. Paprasti buities daiktai sakralizuoti ir padėdavo užmegzti ryšį tarp žmonių ir dvasių, tarp gyvųjų ir išėjusiųjų. Todėl kiekvienas daiktas buvo gražinamas, marginamas, o kiekvienas ornamentas, ženklas bei raštas turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Per šimtmečius naudotos medžiagos, gamybos ir puošybos būdai suformavo lietuvių valstiečių buities tautinį savitumą, atspindintį poreikį kurti ne tik patogius, bet ir gražius daiktus. Žmonės žinojo daugybę papročių, apeigų ir tikėjimų, kurie buvo laikomi magiškais, šventais ir pagelbėdavo įvairiais gyvenimo atvejais, teikdavo saugumo, ramybės jausmą. Aptarsime ir tautinio kostiumo savitumą, regioninius nešiosenos skirtumus ir kt. Praktinė veikla pasirinktinai: mokiniai galės pasimatuoti tautinį kostiumą arba atskiras jo detales; nusipinti juostą; atliks kūrybines užduotis.
Kultūros paveldas, Etninė kultūra

Edukacinės programos „Šakočio kelias iki mūsų stalo” su apsilankymu šakočių muziejuje

Edukacinės programos „Šakočio kelias iki mūsų stalo” su apsilankymu šakočių muziejuje. Sužinosite šakočio atsiradimo istoriją, pamatysite gamybos procesą, lankysitės vieninteliame
pasaulyje šakočių muziejuje. Iš ko ir kaip kepamas šakotis? Kuo skiriasi šakotis nuo „baumkūcheno“? Kokį šakotį mūsų protėviai kepė akmens amžiuje? Koks buvo mėgstamiausias legendinės kunigaikštienės Barboros Radvilaitės desertas? Atsakymus į šiuos ir daugiau klausimų sužinosite apsilankę pas mus, kur galėsite paragauti atviroje židinio liepsnoje ką tik iškepto šakočio. Programos metu ne tik sužinosite šakočio atsiradimo istoriją, pamatysite visą gamybos procesą, bet ir patys jame dalyvausite ir, žinoma, ragausite. Po profesionaliai įgarsinto video filmo peržiūros, programos dalyviai savo žinias apie šakotį įtvirtina atsakinėdami į kepėjos užduodamus klausimus, o teisingai atsakiusiųjų laukia staigmenos. Degustacijos metu svečiams patiekiama dar bent dviejų rūšių tradicinių skanėstų. Tai puiki galimybė paskanauti kitokių šakočių. Edukacinės programos tikslas – ugdyti tautinę savimonę ir savigarbą turinčią asmenybę, puoselėjant etnokultūrą bei išsaugant tradicijas. Ši edukacinė programa vyksta specialioje salėje, talpinančioje iki 60 mokinių. Interjeras primena uolą ir grąžina mus į akmens amžiaus laikus, nuo kurių ir prasidėjo šakočio atsiradimo istorija. Edukacija pradedama šakočio kepimu židinyje, ant atviros ugnies. Kepimo metu rodomas filmukas, pasakojama apie šakočių kilmę, jų rūšis, senuosius ir dabartinius kepimo būdus. Klausantis pasakojimo apie šakočius, dalyviai pakviečiami ragauti kelių rūšių šakočio ir vaišintis arbata. Supažindama su pirmosiomis žiniomis apie šakotį rašytiniuose šaltiniuose, kaip senovėje buvo kepami šakočiai, kokie populiariausi kepimo būdai menami, kas dažniausiai kepdavo šakočius ir kodėl jų receptai buvo laikomi paslaptyje, kada į Lietuvą atkeliavo šakotis ir kas pirmieji jį pradėjo mūsų šalyje kepti. Dalyviai supažindami su skirtingų Pasaulio šali
Rodomi įrašai: 61 - 70496