Etninė kultūra

Drožybos pamokėlė

Drožybos mokymų pamoka orientuota į 9 - 19 metų amžiaus moksleivius. Mokymų tikslas skirtas jaunimui lavinti etninės kultūros, liaudies tradicijų ir istorinio paveldo srityse. Glaustai
supažindinti su liaudies meno tradicijomis, papročiais, mažosios architektūros gaminiais, taikomosios ir vaizduojamosios dailės dirbiniais. Mokiniai turės galimybę ne tik praturtinti savo akiratį objektyviomis žiniomis bei informacija apie drožybos amato subtilybes, bet ir susipažins su darbo saugumo taisyklėmis, medžio drožimo įrankiais, darbui naudojamos medienos rūšimis, ir praktiškai galės pasigaminti laivelį iš pušies žievės, burzgulį, skraiduką, kalaviją, grybuką, paukštelį, šaukštą, mentelę, suvenyrą, papuošalą ar žaislą pagal Lietuvos ir pasaulio muziejų pavyzdžius. Ši praktika neabejotinai domina ir lavina jaunus asmenis, suteikia daug gerų emocijų, skatina domėtis istorija bei amato paslaptimis ugdo kultūrinį sąmoningumą, praplečia mokinių kultūrinį akiratį, suteikia naujų patirčių, ugdo kūrybingumą, kritinį mąstymą, bendruomeniškumą ir skatina savarankiškai domėtis šiuo amatu. Galimos pasirinkti temos skirtos vaikų ir jaunimo kultūriniam ugdymui - „Senieji mediniai žaislai“, „Tradicinė drožyba“, „Senųjų medinių indų sugrįžimas" ir kitos. Mokymus veda Algirdas Juškevičius nuolat rengiantis projektus, skirtus jaunimui lavinti etninės kultūros, liaudies tradicijų ir istorinio paveldo srityse.
Literatūra

Rašytojo kambarys

Edukacinė programa suformuota atsižvelgiant į tikslinės vaikų grupės – pradinių klasių mokinių ugdymosi ir saviraiškos poreikius ir aktualijas. Šio amžiaus vaikai ypač mėgsta pasakoti
apie savo kambarį, jie nori turėti savo saugią erdvę, kur galėtų pasireikšti jų asmenybė. Be to, kaip tik šio amžiaus vaikai dažnai jau ima bandyti kurti savo pirmąsias knygas. Rašytojams, kaip ir vaikams, taip pat svarbi kūrybos erdvė, kur gimsta naujos mintys ir yra užrašomi nauji kūriniai. Tad vaikai ir rašytojai turi daug ką bendro – jie nori kurti ir turėti tam palankią aplinką. Ši vieta – tai Rašytojo kambarys. Edukacinės programos tikslas – sudominti pradinių klasių mokinius Antano Baranausko ir Antano Žukausko-Vienuolio kūryba, sukuriant pasakojimo sąsajas su pačių vaikų gyvenimo erdvėmis (savo kambariais) bei randant šiuolaikinius, įtraukiančius pasakojimo (storytelling) būdus. Programos edukatorė pasitinka vaikus, atvykusius į Rašytojų kalnelį. Stovint ratu, edukatorė skatina vaikus pasidalinti, ką jie veikia savo kambariuose ir kaip tie kambariai atrodo. Edukatorė papasakoja, kokia svarbi kūrybos erdvė yra rašytojams, pateikiama keletas įkvepiančių pavyzdžių. Edukatorė pristato, jog Anykščiuose nuo seno kūrė rašytojai. Ir dabar esame sodyboje, kurioje yra net dviejų rašytojų kūrybos erdvės – jų kambariai. Tai poeto A. Baranausko klėtelė ir rašytojo A. Vienuolio namas, kurio antrajame aukšte yra jo darbo ir kūrybos kambarys. Grupė eina į A. Baranausko klėtelę. Edukatorė pasakoja apie poeto kūrybos erdvę ir įpročius, naudodama konkrečius artefaktus: jaunystėje poetas rašė žąsies plunksna, vėliau pieštuku. Senatvėje dėl sveikatos problemų rašė tik klūpodamas ir jau metaline plunksna. Pasakojime atskleidžiama aplinkos ir joje esančių objektų įtaka, visi pasakojami daiktai yra duodami paliesti bei juos pagal galimybes išbandyti. Iš Klėtelės erdvės programos dalyviai keliauja į A. Vienuolio namą.
Lėlių teatras, Literatūra

Aš – vaškinis Drevinukas

Į Anzelmo Matučio muziejų atsikvėpti nuo darbų retkarčiais užsuka Drevinukas. Skaitydami pasaką sužinosite, kaip atsirado šis vaikų bičiulis, ką jis veikia girioje ir kaip jūs galite
jam padėti. Pažiūrėsime lėlių vaidinimą, piešime patikusį veikėją ir išsiaiškinsime, ar tarp mūsų nėra Baubų.
Kultūros paveldas, Kita

O tuo metu Klaipėdoje laiką skaičiavo. XV–XVII a.

Edukacinės laikrodžių atsiradimo istorijos pamokėlės. Šio užsiėmimo metu tapsime istorijos tyrinėtojais: turėsime atskleisti, kokius laikrodžius galėjo naudoti klaipėdiečiai XV–XVII a.
Susigrupuosime į grupeles, tyrinėsime istorinius šaltinius, kurie padės atsakyti į klausimus kada, kur ir kas išrado mechaninį laikrodį? Kokiais keliais galėjo patekti į Klaipėdą laikrodžiai? Atsakius į šiuos klausimus išsiaiškinsime kokius laikrodžius naudojo klaipėdiečiai šiame laikotarpyje ir kaip laikrodis pakeitė mūsų gyvenimą.
Lėlių teatras

„Panama labai graži“

Spektaklis pastatytas remiantis viso pasaulio vaikų pamėgto vokiečių rašytojo bei dailininko Janošo kūrinio "Panama labai graži" motyvais. Istorijoje susipina gyvenimo mieste,
kur gausu skubančiųjų bei lėto ir gyvenimo kaime vaizdai. Istorijos herojai Meškiukas ir Tigriukė nusprendžia emigruoti ir laimės ieškoti svetur. Tačiau nukeliavę ilgą kelią bei susidūrę su įvairiais iššūkiais ir sunkumais, svajonių šalies beieškant, jie sugrįžta į savo gimtąjį kaimą, kvepiantį obuoliais ir jazminais ir supranta, jog tai yra ir visą laiką buvo jų svajonių šalis, nes mielesnio krašto už gimtinę nėra visame pasaulyje. Spektaklio istorija yra paremta žmogiškosiomis vertybėmis - meile savo gimtiesiems namams ir šeimai, atsakomybe, pagarba savo kaimynams bei tolerancija kitaip mąstantiems. Pasakojimo siužetas ugdo tautinę savimonę, skatina laimės ieškoti savo gimtojoje šalyje, ją pažinti ir atrasti jos privalumus. Spektaklio metu didelė reikšmė teikiama ir sąmoningam savo gyvenimo kelio pasirinkimui - sakoma, kad 21 amžius - tai technologijų amžius, tačiau tik pats žmogus sprendžia kaip tai paveiks jo gyvenimo kokybę ir kokių pokyčių (teigiamų ar neigiamų) tai atneš. Vaidinimo eigoje per pozityviojo humoro prizmę atskleidžiamos šiuolaikinės visuomenės ydos ir elgesio ypatumai, su kuriomis susiduria pasakojimo herojai. "Kai turi draugų, nieko gali nebijoti. Meškiukas ir Tigriukas – dideli draugai. Jie nieko nebijo, nes abu drauge yra labai stiprūs. Meškiukas stiprus kaip meška, o Tigriukas stiprus kaip tigras." (Ištrauką iš Janošo knygos "Panama labai graži")
Etninė kultūra

Lino kančia (arba nuo sėklelės iki drobelės)

Lankytojus pasitinka tautiniais rūbais apsirengusi muziejininkė ir pradeda pažintį su ekspozicijoje esančiais daiktais ir padargais, kurie naudojami linų auginimui bei apdirbimui. Po
to, edukacijos dalyviai žiūri filmą, kaip linai nuraunami, rišami į pėdus, nukaršiami. Su muziejininkės pagalba patiems siūloma pabandyti austi audimo staklėmis, verpimo rateliais susisukti siūlus. Žinių įtvirtinimui vaikai suskirstomi į komandas, kurios tarpusavyje rungtyniauja viktorinose, praktinėse užduotyse.
Muzika, Dramos teatras

Muzikinis spektaklis „Pyp pyp“

Donaldas Haroldas G. Bisetas (1910-1955) – žinomas anglų rašytojas, aktorius, TV laidų kūrėjas, animacinių filmų scenarijų autorius. Legendinis anglų rašytojas, sukūręs daugiau kaip
keturiasdešimt knygų vaikams. Nonsenso stiliumi parašytos pasakos mirgėte mirga įvairiausiomis keistenybėmis ir netikėtumais, kelia skaitytojams juoką ir verčia stebėtis, nes išmoningasis autorius įprastą pasaulį vaizduoja nerimtai, tiesiog „aukštynkojiškai.“ Jo trumpos ir keistos pasakos atgimė pirmuosiuose Keistuolių teatro spektakliuose vaikams - „Kitą kartą“ ir „Aukštyn kojom“. Visi jau puikiai pažįsta sraigę Olaivą, paršiuką, kuris norėjo skraidyti, varną Albertiną, piktą dėdę, žiogą Sendį ir daugelį kitų personažų, bet knygoje dar liko daug keistų pasakų gyventojų, kurie norėtų susidraugauti su vaikais. Taigi, su savo keistom istorijom ir nuotykiais pasidalinti kvies žąsinėlis Viljamas, skruzdė Marta, savo kūrybos dainą atliks ir karvė Taškė , o savo ištverme galinėsis vabalas ir buldozeris, vardu Bačas. Su jaunų aktorių komanda režisierius bandys kiek netikėtas D.Biseto pasakas paversti nepamirštamų nuotykių muzikine kelione, į kurią galės leistis tiek vaikai, tiek suaugę. Juk visi kartais pasiilgstame stebuklų ar dainų, visi slepiamės nuo keistų baimių arba ieškome naujų draugų. Štai taip panašiai susimąstė ir žąsinėlis Vilis: „Kaip būtų gera, jei kas nors man pasakytų „Pyp pyp!“ Balandžiai burkavo, antys kvaksėjo, o varnos medžių viršūnėse karkė. Bet niekas, visiškai niekas nesakė jam: „Pyp pyp“.
Kinas

Istorijos ir meno pamokos kine – filmas „Gitel" (+ diskusija su kūrėjais)

Kino edukacijos renginys: Lietuvos istorijos pamoka kine su ,,Gitel’'. Filmo ,,Gitel’’ peržiūra kine yra inovatyvi edukacinė priemonė, kuri gali būti integruota ne tik į istorijos bei
pilietinio ugdymo, bet ir kitus mokomuosius dalykus. Siūlomo filmo istorija ir siužeto įvykiai, stiprina moksleivių kultūrinį identitetą ir sąmoningumą. Kino kalba pasakojami Lietuvai svarbūs įvykiai ir pristatomos Nacionalinės reikšmės asmenybės ypatingai domina mokyklinio amžiaus žiūrovą, kadangi kino kalba yra universali ir patraukli, šiuolaikiniame skaitmeninių medijų pasaulyje. Po filmų peržiūrų moksleiviai turės galimybę susitikti su filmo kūrėjais ir aptarti visus filmo aspektus - nuo istorinių įvykių realistiškumo, siužeto, scenarijaus ir pagrindinių veikėjų, iki skambėjusios muzikos, specialiųjų efektų ar filmavimo lokacijų. Visose filmų peržiūros, pageidaujant, dalyvaus ir filmo prodiuseris, bei gamybos vadovas. Diskusijų metu, moksleiviai bus skatinami pasisakyti ir ugdyti kritinį mąstymą, viešąjį kalbėjimą, analitinius įgūdžius. 1969 m. rugsėjo 5 d. Gitel Bergman ruošiasi į savo 33-jo gimtadienio šventę, nors jai atrodo, kad nėra jokios priežasties švęsti. Ji kankinama didžiulio kaltės jausmo, tesiog dėl to, kad gyvena. Graži, išsilavinusi, šmaikšti, talentinga smuikininkė Gitel gyvena Kuibyševo mieste. Žiūrint iš šalies, ji atrodo sėkminga ir viską turinti. Tačiau ji turi paslaptį. Jai vaidenasi. Vaidenasi ne tik skausmingi praeities prisiminimai, bet ir jos dviejų mažų sesučių šmėklos. Gyvendama tik praeitimi, Gitel nemato jokios ateities. Mylėti ir būti mylimai jai atrodo neišpildoma svajonė. 1941 m. Spalio 29 d., IX Fortas, Kaunas, Lietuva. Siaubo apimta mažoji Gitel bejėgiškai žiuri kaip abu jos tėvai ir dvi mažosios sesutės nužudomi mirties stovykloje, Kaune. Ji stovi viena, sustipusi iš siaubo. Nuo tos dienos Gitel nuolat aplanko jos dvi mirusios sesutės Zėldė ir Chaikė...
Kultūros paveldas, Etninė kultūra

Senovės baltų gyvensena

Senovės baltų gyvensena – tai dviejų valandų patyriminė edukacija gamtoje įkurtame senoviniame kaimelyje, kuri supažindins dalyvius su dviem svarbiausiomis senovinio žmogaus gyvenimo
sritimis – karyba ir virtuve. Visus atvykusius dalyvius aprėdę senoviniais rūbais ir padaliję į dvi grupes, muziejaus edukatoriai vesis ieškoti baltų senosios praeities – protėvių kaimo su gyva 1000 metų senumo istorija. Viena grupė 1val. praleis virtuvėje, o kita grupė tuo metu svečiuosis senovinio kario menėje. Po 1 valandos patirčių, grupės apsikeis. Tad kiekvienas dalyvis išbandys ir susipažins tiek su senovine karyba, tiek su virtuvės subtilybėmis. Po edukacijų, grupė turės galimybę dar 2val. papildomai praleisti gamtoje, išmėginti įvairiausius senovinius žaidimus ir pramogas, užkąsti savo atsivežtų užkandžių įrengtoje pavėsinėje. Plačiau apie senovinę virtuvę: Senovinėje lauko virtuvėje šeimininkai kartu su dalyviais ruošis senovinei puotai, kūrens ugnį, virs arbatą, keps blynus taip, kaip tai darydavo mūsų protėviai. Programos tikslas – supažindinti vaikus su protėvių virtuve ir tuo metu gyvenusių žmonių maisto racionu, patiekalais ir maisto gaminimo būdais, kultūros tradicijomis ir istorija. Edukacijos metu siekiama dalyvius suburti į grupę, komandą, kur kiekvieno mažas darbas lauko virtuvėje kuria vertę galutiniam rezultatui – senovinei puotai autentiškoje aplinkoje su pasakojamomis istorijomis ir dainomis. Plačiau apie senovinę karybą: Edukacijoje mokiniai turės puikią progą pasijusti „senovės kario kalyje“ ir išmėginti jėgas treniruotėse. Dalyviai bus supažindinami su to meto kario apranga ir ginklais. Vyks karių pratybos, mokiniai treniruosis ir mokysis įvairių taktinių manevrų (svaidyti mažąsias ietis – akstis; sudaryti įvairias apsaugines skydų kombinacijas), – bus galima patirti, ką reiškia būti viena kariuomene (komanda).
Kultūros paveldas

Edukacinė ekskursija „Vilniaus tautų mozaika“

Tikslas: Edukacinių ekskursijų pagalba supažindinti moksleivius su Vilniaus miesto istorinio senamiesčio verte bei istoija, ugdyti jaunimo kultūrinį - paveldosauginį sąmoningumą.
Uždaviniai: - gyvai supažindinti su Vilniuje gyvenusias tautas ir jų kitimą: - išskirti religines bendruomenes Vilniuje ir paaiškinti skirtingų religijų ypatumus: - aplankyti skirtingų religijų maldos namus, esančius Vilniaus senmaiestyje; - skiepyti vaikams tautų tolerancijos ir draugystės idėją; - ugdyti vaikų pastabumą, norą tyrinėti ir orientuotis senamiestyje; - žadinti vaikų domėjimąsį savo miesto istorija bei kultūra, - skatinti mokinius mylėti, tausoti materialųjį ir nematerialųjį paveldą. Naudojami metodai: - edukacinių ekskursijų metu pasitelkiama vizualinė medžiaga (senos nuotraukos, atvirukai, piešiniai, žemėlapiai), miesto legendos, papaildančios ekskursijų turinį; - žaidimų bei užduočių pagalba informacija pateikiama linksmai ir žaismingai; - lyginamuoju metodu, pasitelkiant skirtingas priemones, pristatomas ekskursijos turinys. Edukacinės ekskursijos metu moksleiviai supažindinami su skirtingomis tautomis, įvairiais laikotarpiais apsigyvenę Vilniuje. Lenkai, rusėnai, žydai, vokiečiai, totoriai, karaimai gyveno bendruomenėmis, įkūrę savo gyvenamajame rajone maldos namus. Ir dabar turime išlikusias Rusų, Žydų ar Totorių gatves, menančias nuo seno gyvenusias Vilniaus tautas. Rezultatai: Edukacijos pagalba moksleiviama suteikiama galimybė giliau pažinti senamiesčio paveldo vertybes, skatinama pagarba ir domėjimasis miestų istorija, kultūra, paveldu ir jo tausojimu.
Rodomi įrašai: 51 - 601 518